Vaizduotės kelionė

Kuo įdomios ir kuo išskirtinės fotografijos, sukurtos drono pagalba? Manau, priežastys panašios į tas, kurios mus priverčia žavėtis vaizdais, matomais pro lėktuvo langą ar užkilus į labai aukštą pastatą  – keičiasi mūsų žiūros taškas, mastelis ir akiai įprasti objektai tampa kažkuo visai kitu. Esame pajėgūs suvokti iki tol neužčiuoptas tiek natūraliai, tiek nenatūraliai susiformavusias/suformuotas struktūras, o kartu ir įsisavinti tam tikrą žmogaus menkumą. Žmogus kaip vienetas čia visiškai nebėra svarbus, jis tik neatpažįstamas taškelis išsiplėtusioje erdvėje, maža ir praktiškai nieko nekeičianti dalelė. Kartu ir mes patys, susidūrę su šia didybe imame dvejoti ar tikrai esame pagrindiniai filmo veikėjai. Kita vertus, tarp mūsų pačių vienu ar kitu keliu atrandamų vaizdų ir tų, kuriuos mums pateikia menininkas yra vienas akivaizdus ir esminis skirtumas – kaip ir kituose fotografijų kūrimo metoduose, taip ir šiame, fotografas minėtus vaizdus jau matė, o tuomet atrinko tik tam tikras kompozicijas ir struktūras. Taigi, darbas už mus jau padarytas. Belieka stebėti ir patiems persvarstyti ar kurti naujas reikšmes.

Čia belieka iškelti antrąjį klausimą – kuo įdomūs Andriaus Repšio mums atrinkti vaizdai? Atsakymas platus, nes jie mums siūlo daugybę žiūrėjimo ir matymo galimybių. Pirmiausia, daug kas priklauso nuo to, kokį žiūros tašką, perspektyvą pasirenkame. Žiūrėdami į darbus iš arti pastebime kaip krenta šviesa, taip pridėdama papildomą vizualinį sluoksnį arba kaip tarpusavyje sąveikauja atskiri objektai – kaip griežtos geometrinės Dubajaus statinių formos jungiasi su minkštesniais ir mažiau nuspėjamais, tačiau taip pat nedažnais ir gana suvaldytais gamtos elementais. O štai pasirinkdami tolimesnę perspektyvą, t. y. žiūrėdami iš toliau, galime atrasti ir panašumų su optiniu menu – ypač darbe "Begalinis", kur apskritimas atrodo amžinas ir nesibaigiantis.

Kitas dalykas, būdingas ir ankstesniam Andriaus Repšio ciklui „Saulės grafika“ – galimybė fotografijose įžvelgti netikėtus objektus ir konstrukcijas, visai nesusijusius su pirminiu vaizdiniu. Kūrinyje "Serviravimas" juk nėra jokio šaukšto, bet prieš mūsų akis – grynų gryniausias dubenyje plūduriuojantis šaukštas. Tačiau labiausiai mane suintrigavo netikėtai atrastos sakralinės asociacijos, kurios nejučia užklumpa dviem etapais. Pirmasis – žiūrint į fotografiją "Sparnai" , nes būtent joje pamatau užuominas į briaunotą bažnyčios skliautą su kyšančiu langu – betrūksta tik vitražo jame.

Antrasis – darbai "Rubinas Balandžio kraujas" ir "Auksinė freska". Iš pirmo žvilgsnio juose sakralumo gal ir neatrodo esant daug, nes kiek gi sakralumo naktyje ir jos šviesose? Tačiau, už lemiamą pokytį vėlgi atsakingas fizinis nuotolis – nutolusi tiesiog negaliu nematyti auksu tviskančio, freskomis išpuošto bažnyčios skliauto. Tuomet darbe "Migracija" pasirodę paukščiai tampa nebe šiaip paukščiais, o balandžiais, simbolizuojančiais ir pačią Šventąją Dvasią. Bet gal kuo daugiau ieškai, tuo daugiau atrandi? Tas atradimo džiaugsmas galiausiai ir tampa kone geriausia patirties dalimi – kaip susidurdami su kūriniais iš naujo atrandame mus supantį pasaulį, jo tvarką ir netvarką, kaip suvokiame ne tik aplinką ir save pačius. Šis patyrimas galiausiai taip pat tampa kelione, tik toji kelionė įvyksta ne lėktuvo, o fotografijos pagalba.

Paulina Blažytė