Vanduo

Expo2020 parodų erdvės, Dubai 2022

„Vanduo! O vanduo! Tu neturi nei skonio, nei spalvos, nei kvapo – tavęs nė nusakyti negalima, tavimi gardžiuojamės, nepažindami tavęs. Netinka sakyti, kad tu būtinas gyvybei: pats tu esi gyvybė! Tu mus pripildai smagumo, visai nesuvokiamo mūsų juslėmis. Su tavimi grįžta į mus visos tos galios, kurias jau buvome praradę. Tavo malone vėl ima kunkuliuoti mumyse visos versmės, kurios buvo išsekusios mūsų širdyse.
Tu esi didžiausias turtas visame pasaulyje, bet ir visų opiausias, būdamas toks tyras žemės įsčiose. Galima numirti prie šaltinio, jei vandenyje yra magnezijos. Galima numirti per du žingsnius nuo sūraus ežero. Galima numirti, nors tu prisirinkęs du litrus rasos, jei tame vandeny yra kai kurių druskų. Tu neprisiimi jokios priemaišos, tu nepakenti jokio gadinimo, - tu esi visų aikštingiausia dievybė… Bet tu įlieji į mus tokią be galo paprastą laimę.“

Antoine de Saint-Exupéry aprašomam dykumoje sudužusio lėktuvo pilotui vanduo – pati gyvybė, srūvanti kiekviename iš mūsų. Ar išsekęs lakūnas gali apie vandenį galvoti kitaip, nei tik kaip apie gyvasties dievybę, taip trokšdamas, kad ši įsilietų ir atgaivintų jo nualintą kūną? Ar gali troškulio kamuojamas žmogus mąstyti, pavyzdžiui, apie vandens formą? Arba apie besidriekiančių vėsių upių ir ežerų spalvas kraštuose [t. y. šalyse – aut.], kuriuose gėlo vandens nestinga? O, ne... Galvoti panašius dalykus, kaip ir skraidyti XX a. pradžios lėktuvais, rizikinga. Vargšui lakūnui vanduo – būtiniausias, aukščiausias troškimas ir tikslas.

O ką apie vandenį mąsto pilotas, kurio nekamuoja troškulys, kuriam negresia galimybė šokti iš krentančio lėktuvo su parašiutu, kurio nesvilina saulė, o iki artimiausio gėlo vandens telkinio – vos kilometras ar du. Kas jam, stebinčiam žemės paviršių per drone įmontuotos fotokameros akį, yra vanduo? Ar vanduo tokiam žmogui vis dar atrodo dieviškas?

Net gyvybiškai nesuinteresuotam stebėtojui vanduo gali būti nematomas – virtęs garais, pasislėpęs už savo paties atspindžių. Bet dažniau vanduo akivaizdus. Jis gali baltuoti puriu sniegu, jungtis į įstabias žaižaruojančias ledo konstrukcijas, užpildyti griovius, užlieti daubas, kiekvieną gilesnį žemės linkį. Ta vandens skvarba, jo nepaliaujamas takumas yra nuostabūs. Nuostabūs yra vandens kontūrai. Juk net greta vandens augantis medis, žolė ar krūmas, žmogaus pastatytas lieptas, laivo paliktas takas jungiasi į stulbinančius paveikslus, kurie matomi tik žvelgiant iš viršaus. Toks stebėtojas nuščiuvęs mato vandens kuriamus paveikslus. O tų paveikslų – nesuskaičiuojama daugybė.  

Vanduo yra dieviškas, nes begalinis.

********

“Water, thou hast no taste, no color, no odor; canst not be defined, art relished while ever mysterious. Not necessary to life, but rather life itself, thou fillest us with a gratification that exceeds the delight of the senses. By thy might, there return into us treasures that we had abandoned. By thy grace, there are released in us all the dried-up runnels of our heart.

Of the riches that exist in the world, thou art the rarest and also the most delicate - thou so pure within the bowels of the earth! A man may die of thirst lying beside a magnesian spring. He may die within reach of a salt lake. He may die though he hold in his hand a jug of dew, if it be inhabited by evil salts. For thou, water, art a proud divinity, allowing no alteration, no foreignness in thy being. And the joy that thou spreadest is an infinitely simple joy.”

Mindaugas Juozukėnas