Balti medžiai
 

Balti medžiai

Priklausomai nuo perspektyvos

Galima manyti, jog kormoranai naikina viską aplinkui save – juk tai, prie ko prisiliečia šie paukščiai, amžiams sustingsta ir virsta mirtimi. Andriaus Repšio sukurtose fotografijose matome kaip gyvybingos, kvapnios, vėjyje siūbuojančios Neringos pušys praranda spalvą ir tampa savo pačių išdžiūvusiais griaučiais ar kraujo netekusiomis venomis. O ir darbuose plačiai išskleistais juodais sparnais skraidantys kormoranai gali atrodyti grėsmingi – nesunku būtų juos matyti kaip blogio, nelaimės ženklą. Tik ar taip yra iš tikrųjų? Menininkas svarsto ar kormoranai tėra viso labo juos supančią gamtą niokojantys kenkėjai, o gal kažkuria prasme jie reikalingi gamtos cikliškumo procesų palaikymui? Galbūt tuo pat metu jie yra ir būtina natūralios kaitos dalis?

Žiūrint į kormoranų sunaikintas vietas gyvai ar internete publikuotuose nuotraukose, įspūdis nebūtinai yra pats maloniausias. Paklausus apie paukščius žveją susidursime su vienu požiūrio tašku, kalbantis apie tai su biologu ar ornitologe – su visiškai kitu. Kitaip tariant, viskas galiausiai priklauso nuo perspektyvos – ne tik požiūrio, bet ir atvaizdo klausimu. Fotografinę perspektyvą A. Repšys renkasi tą, artimą patiems kormoranams – iš paukščio skrydžio – ir tampa pirmuoju menininku, sukūrusiu fotografijų seriją apie paukščius, kurie iš esmės jau tapo Neringos ornitologiniu veidu. Tokio žiūros taško pasirinkimas mus priartina ne tik prie pačių kormoranų, bet ir prie vaizdų, kuriuose slypi labai daug netikėto, nuostabą keliančio grožio – kaip tarsi šalnos pakastos išsiskleidžia, plačiai išsikeroja medžių pilkšvai baltos šakos, kaip dar gyvos žalumos ar tamsių vandenų fone jos kuria ryškiai išraižytus, sudėtingus ornamentus. Ir patys paukščiai čia atrodo ne mažiau grakščiai ir didingai, kai sklendžia per dangų ar tarsi šokėjai nutupia ant šakų kiekvienas savo pozicijose.

Juk neišvengiami nykimo, irimo procesai yra ne tik būtini – juose taip pat dažnai esama estetikos elementų ir specifinio žavesio, kokį atrandame senstančiuose kūnuose susiraukšlėjusia oda ar senuose pastatuose, kuriems jų amžiaus žymės prideda tik dar daugiau ypatingumo. Žinoma, kaita ir su ja susijusi nežinomybė gali kelti nerimą ir baimę, bet kartu ji yra viena esminių gamtos ir gyvenimo ciklų dalis. Todėl viskas A. Repšio fotografijose atrodo tarsi taip ir turėtų būti, visos detalės stovi savo vietose, o vieni elementai organiškai papildo ir jungiasi vieni su kitais. Šioje kūrinių serijoje kormoranai tampa ne vien mirties, bet ir kismo, virsmo simboliu. Tuo pat metu jie yra ir naikintojai seno, ir kūrėjai naujo, kitokio ir unikalaus, Neringos kraštovaizdžio.

Paulina Blažytė

Amžinai balti kaip Elsvorto žemė. Įšalę laike. Nepavaldūs metų laikų tėkmei. Tiesiog negyvai balti. Juodųjų paukščių namai. Apatiški, kvėpuoja sparnų mostais, kurie tapę jų akimis, geria jų didybę ir pasmerkia sunykti.

Tęstinis projektas pradėtas kurti 2020 metų Nidoje plenero "Uždaros teritorijos" metu. Pirmosios fotografijos kurios jau buvo publikuotos viešoje erdvėje ir praėjo į finalą tarptautiniame konkurse Siena Drone awards 2021, bei pateko į Lietuvos spaudos fotografijos 2021 konkurso fotopasakojimo kategoriją.

Kormoranai žmonių vertinamas kaip kenkėjas tačiau ar tikrai šis paukštis gali būti tik kenkėjiškas? Niekas nėra kalbėjęs apie kormoranų teigiamą poveikį gamtos ratui. Mano kaip menininko akimis šis paukštis sunaikina viską aplink save. Nelieka jokių diskusijų. Prie ko prisiliečia kormoranai- sustingsta amžiams, tampa mirtimi, sunyksta. Žmonės važiuoja šimtus kilometrų norėdami pamatyti kaip atrodo kormoranų sunaikinta gamta. Tačiau niekas nėra sukūręs fotografijų serijos paukščio žvilgsniu apie paukščius kurie iš esmės jau tapo Neringos ornitologiniu veidu.

Projekto įdėja - atlikti tyrimą apie kormoranų invaziją Lietuvoje. Išsiaiškinti gyvenimo peripetijas kolonijose Juodkrantėje, Ožkų rage ir kitose Neringos vietose. Kartu noriu vizualiai sutapatinti surinktas žinias iš vietinių bei gamtininkų ir pateikti visą informaciją siedamas su vaizdu. Supažindinti su paukščių rūšimi per meninę fotografiją bei žmonių pasakojimais kurių kasdienybėje kormoranai yra savaime suprantamas reiškinys.

kuria ir naikina ir kuria ir naikina ir kuria ir naikina ir kuria ir naikina ir kuria ir naikina

biologas Modestas Bružas

Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos biologas Modestas Bružas pasakoja, jog kormoranai baidomi jau nuo 2004 metų. Biologas irgi teigia, kad kormoranai būdinga mūsų kraštui rūšis, todėl nėra invazinė.
„Žmonės kormoranus invaziniais vadina dėl to, kad jie sugrįžo tik prieš 30 metų ir jų populiacija atsikūrė. XIX amžiuje Europoje kormoranai buvo persekiojami, todėl jų populiacija sumažėjo. Dar prisidėjo chemikalas DDT, kuris buvo plačiai naudojamas prieš kenkėjus. Todėl išperėti kiaušiniai buvo silpnesni ir patys paukščiai juos sutraiškydavo lizde“, – aiškina biologas.
Pasak biologo, buvo manoma, kad kormoranai sumažina žuvų išteklius ir todėl juos reikia išnaikinti.
„Maitindamiesi kormoranai nesirenka žuvų rūšies, gaudo ko vandenyje yra daugiausia. Jie minta smulkia žuvimi, kuri nėra patraukli žvejams. Kadangi plėšriųjų žuvų populiacijos Kuršių mariose nėra didelės, o smulkių žuvų labai daug, todėl laisvą plėšrūno nišą mariose sėkmingai užėmė kormoranai. Todėl negalima sakyti – nebūtų kormoranų, būtų daugiau žuvies ar ji užaugtų didelė. Manau, kad žuvies išteklius yra pereikvojęs žmogus. Dėl žvejybos sumažėjus ištekliams, žmogus dažnai linkęs ieškoti kaltų – surado kormoranus“, – svarsto M. Bružas.
Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos biologas mano, kad bėda yra dar ir todėl, kad Neringa – labai unikali vieta.
„Paukščiai apsigyveno sengirės pušynuose. Kitur jie peri karkluose, juodalksniuose, tai tokių problemų nekyla. Neringoje tas pokytis kitoks – nudžiūsta pušys, pradeda augti lapuočiai medžiai bei uogas brandinantys krūmai. Mūsų gyvenimas yra trumpas ir kai pamatome, kad kažkas gamtoje greitai pasikeitė, norime pulti kažką daryti, reguliuoti, kontroliuoti. Tačiau dažniausiai reikia paprasčiausiai palaukti – gamta pati susitvarko. Gamtos virsmas – ilgesnis“, – mano M. Bružas.

žvejys Karolis

Žvejas Karolis teigė, žinąs, kaip kormoranus apibūdina ornitologai ir biologai.
„Vieni žmonės paukščius reabilituoja, kiti smerkia. Vieniems balti ir mirštantis medžiai atrodo siaubingai, kitiems tai puiki vieta kurti meninei ir gražiai  fotografijai. Žvejai turi savo nuomonę. Yra vienaip, jei stebi kormoranų gyvenimą iš aikštelės – žaviesi reginiu, bet yra kitaip, jei matai nudžiūvusius medžius nusėtus paukščių išmatomis... Vaizdas visai kitoks“, – kalba žvejas ir pripažįsta – retkarčiais žavisi kormoranais.
„Man tie paukščiai yra nerealus žuvų gaudytojai – gali giliai panerti ir pagauti daugiau žuvies. Tačiau, manau, kormoranų – per daug. Juolab kad yra nustatytos kvotos žuvims gaudyti ir viską skaičiuojame. Todėl leidžiame tam paukščiui daug žuvų pagauti ir daugiau vietų apdergti“, – kalbėjo žvejas.
Pasak žvejo, reikėjo anksčiau galvoti apie paukščių populiacijos reguliavimą.
„Manau, kad galėjo būti kitaip, jeigu kormoranų populiacija būtų savalaikiai reguliuojama. Mano galva, gamtininkai kažką pražiūrėjo. Kita vertus, nebemiela nueiti į mišką. Būdavo vietų, kur eidavom gintariukių parinkti. Dabar nebeinu – kormoranai atėmė tas vietas. Jose smirda, medžiai išvartyti. Skaudžiausia, kad dažniausiai žmogus kaltinamas, kad taip yra, nors ne visada tai tiesa. Žvejai kaltinami, kad išgaudė žuvį, nors gaudome senovišku tradiciniu būdu – senoviškomis gaudyklėmis“, – įžvalgomis dalijasi žvejas Karolis.     

ornitologė  Jūratė Zarankaitė

Ornitologė Jūratė Zarankaitė sako, kad kormoranai nėra invaziniai paukščiai.
„Viskas prasidėjo nuo Sosnovskio barkščių – išmokome naują žodį ir pradėjome jį pritaikyti visur, kas nepatinka. Kormoranai – mūsų paukščiai, tik jie buvo išnaikinti, o prie to prisidėjo gal ir biologinės priežastys. Juolab kad kormoranai išnyko visoje Europoje, o kai kuriose šalyse net į Raudonąją knygą buvo įrašyti“, – svarsto J. Zarankaitė.
Pasak ornitologės, Lietuvoje pirmieji kormoranų lizdai atsirado apie 1989 metus. „Perėjo garniai, o šalia įsikūrė kormoranai. Nuo kelių lizdų išaugo iki tūkstančių. Vėliau prie jų išplitimo dar ir žmogus prisidėjo. Senus medžius, kurie jau buvo pažeisti, iškirto sanitariniais sumetimais. Ką gi padarė kormoranai sugrįžę pavasarį? Pamatę, kad jų medžių nebėra – apsigyveno aplink, kur yra medžių. Iš principo, pirmas jų staigus plitimas į šonus ir buvo dėl žmogaus, nes jie dar būtų turėję savo koloniją ir dar apie 10 metų būtų veisiasi senoje vietoje“, – mano J. Zarankaitė.
Juodkrantės gamtos tyrimo stoties ornitologė pripažįsta, kad kormoranų kolonijos natūraliai nudžiovina pušis. „Pušims tampa nebetinkamas dirvožemis, bet lapuočiams – tinkamas ir taip iš esmės keičiama miško struktūra. Kita vertus, gamta niekada nestovi vietoje: buvo pieva, bet užaugo miškas. Buvo vienoks miškas, bet kormoranai paspartino procesą ir iš pušyno išaugo lapuočiai“, – apibendrino J. Zarankaitė.
Ornitologė aiškina, kodėl Neringos gyventojai nemyli kormoranų.
„Vietiniai gyventojai gyvena iš gamtos: sodina miškus, žvejoja. Konfliktas gaunasi, kad jie į marias ir į mišką žiūri kaip į nuosavybę, o čia atskrido kormoranai ir apdergė. Beje, kai auginau kormoraniukus, tai žvejai ir atveždavo žuvies. Sakydavau jiems, kad nekenčia šitų paukščių. Atsakymas buvo, jog mano augintiniai – geri“, –  pasakojo J. Zarankaitė ir teigia, kad šiuo metu kormoranų nedaugėja, kaip ir visos populiacijos, jos mažėja ir stabilizuojasi.

projektą remia Lietuvos kultūros taryba